Enterinis maitinimas

 

Terminas enterinis maitinimas vartojamas, tiek kalbant apie maitinimą įprastiniu maistu, ar apie maitinimą per zondą įkištą per nosį, ar pilvo sieną į skrandį arba plonosios žarnos viršutinę dalį. Labai dažnai terminas enterinis maitinimas vartojamas apibrėžiant maitinimą per zondą įkištą į virškinimo traktą.

 

Enterinis maitinimas reikalingas

 

Remiantis dar 1987m paruoštomis ASPEN ekspertų rekomendacijomis, funkcionuojant virškinimo traktui, enterinis zondinis maitinimas yra būtinas:

  • Kai ligoniui yra nustatytas 10% įprastinio kūno svorio sumažėjimas, o maitinimasis per os bus nepakankamas ilgiau 5 parų;

  • Kai ligonio mitybos būklė normali, bet maitinimas per os bus < 50% poreikių ilgiau 7-10 parų;

  • Disfagia (insultas, CNS augliai, galvos traumos, amiotrofinė leteralinė sklerozė, diseminuota sklerozė);

  • Daugybiniai nudegimai;

  • Didelės apimties žarnų rezekcija (kartu su parenteriniu maitinimu);

  • Enterokutaninės fistulės (netekimas per fistulę <500ml/per parą);

  • Daugybinės traumos;

  • Spindulinė ir chemioterapija (jei ligonis toleruoja enterinį maitinimą);

  • Ankstyvas pooperacinis laikotarpis (kartu su TPN).

 

Enterinis maitinimas negalimas kai yra

 

  • Ūmus viduriavimas;

  • Daugybinės enterokutaninės fistulės ar fistulės per kurias išsiskiria > 500ml/p turinio. Šokas;

  • Ūmus kasos uždegimas (pradinis laikotarpis);

  • Enterinio maitinimo panaudojimas nepagerins ligonio būklės
    (terminalinės paciento būklės);

  • Nenori ligonis, globėjai.

 

Enterinio maitinimo privalumai

 

  • Fiziologiškesnis ir labiau priimtinas nei parenterinis maitinimas;

  • Paprastesnė ir lengvesnė procedūra nei parenterinis maitinimas;

  • Maistą galima pilti lėtai ir nenutrūkstamai;

  • Nepriklauso nuo ligonio apetito;

  • Nėra psichologinių prablemų, ligonis nėra verčiamas valgyti;

  • Nėra pažeidžiamas gastrintestinalinis barjeras, bakterijos ir jų toksinai nepatenka į kraujotaką;

  • Tinka sunkiems ligoniams ir ankstyvu pooperaciniu laikotarpiu